Ventiliuojamo fasado sistemos iš kitų galimų variantų išsiskiria dviem svarbiausiais bruožais.
Pirma, išorinė apdailos danga saugo fasadą nuo kritulių ir mechaninio poveikio. Ši danga atlieka ne tik apdailinė-dekoratyvinę funkciją, bet ir jos dėka suformuojamas oro tarpas ventiliacijai, kuris pašalina lietaus vandenį, sniegą ir kitus kritulius, o patekęs vanduo tiesiog nuteka žemyn. Kitaip tariant, nesusidaro sąlygos drėgmei kondensuotis, t.y. vandens garams virsti skysčiu. Karštą vasarą fasado konstrukcija atlieka apsauginio ekrano nuo saulės funkciją, neleisdama šilumai tiesiogei skverbtis per išorinę sieną. Žiemą ji saugo konstrukciją nuo kritulių ir vėjo, išlygina atitvarinės sienos temperatūrų svyravimus ir apsaugo sieną nuo pakaitinio užšalimo ir atšilimo. Rasos taškas pasislenka į išorinį šiltinamosios izoliacijos sluoksnį, todėl vidinė sienos dalis išlieka sausa. Ventiliuojamojo fasado fizinės savybės leidžia pasiekti didelį šilumos efektyvumą (t.y., eksploatuoti su minimaliomis energijos sąnaudomis) bei stabilų mikroklimatą patalpų viduje. Be to, visas „pakabinamas“ fasadas žymiai padidina atitvarinės konstrukcijos garso izoliacines charakteristikas, nes šiose sistemose naudojamos apšiltinimo medžiagos pasižymi geromis garso sugerties savybėmis. Kiti privalumai: pritaikymo universalumas ir erdvė architektūriniams sprendimams, taip pat montavimo greitumas ir nepriklausomybė nuo oro sąlygų (sezono). Dėl pastarojo bruožo šis fasadas daug pranašesnis nei „šlapio“ tipo (tinkuojamas) fasadas, kurį žiemą technologiškai įrengti beveik neįmanoma arba yra pakankamai sudėtinga ir brangu. Išorinė danga (ekranas) nuo lietaus iš apdailos plokščių – tai meninis ir funkcionalus ventiliuojamo fasado užbaigimas. Dėl sudėtingų apdailos plokščių eksploatavimo sąlygų, plokščių medžiagai keliami ypatingi atsparumo drėgmei ir šalčiui, nedegumo bei atsparumo agresyvioms cheminėms medžiagoms reikalavimai.
Antra, vėdinimo funkcija – nes drėgmė, susikaupusi pastato atitvaroje bei patalpų viduje, išvedima (ištraukimas į tą pačią ventiliuojamą zoną. Šilumos nuostoliai apšiltinimo medžiagos sluoksnyje yra minimalūs, nes pastarasis pagamintas iš vandenį neįgeriančių bei vandens garus praleidžiančių medžiagų. Dėl temperatūrų skirtumo išorinėje ir vidinėje atitvarinės konstrukcijos pusėse atsiranda slėgio skirtumas ir dėl to prasideda oro srauto judėjimas. Tokiu būdų iš laikančiosiso sienos ir apšiltinimo medžiagos pasišalina kondensatas ir atmosferinė drėgmė. Be to, oro tarpas jau pats savaime yra temperatūros buferis. Jame oro temperatūra 2-3 laipsniais aukštesnė negu išorėje. Projektuojant fasado konstrukcijas su ventiliaciniu tarpu, būtina išlaikyti balansą, kuris užtikrintų efektyvų ir laisvą oro srauto judėjimą per visą sienos paviršių. Oro tarpo plotis turi būti nuo 40 iki 100 mm (Vakarų Europos šalyse – nuo 25 iki 50 mm). Žinoma, jei oro tarpas siauresnis nei nurodytoji norma, galima sutaupyti tvirtinimo medžiagų. Tačiau, jei pasitaikys tvirtinimo klaidų arba sienos nelygumų, o tai gana dažnas reiškinys, apšiltinimo medžiaga liesis su apdailos plokštėmis ir prarandami visi pakabinamo fasado privalumai. Pernelyg didelis oro tarpas taip pat nepatartinas. Jeigu tarpas didesnis nei 100 mm, susidaro didelė trauka, kuri sumažina priešgaisrinę pastato saugą, padidina apšiltinimo medžiagos išvėdinimo tikimybę ir gali būti būdingų garso efektų – „kaukimo“ vamzdyje – priežastimi.